šekštis

šẽkštis sm. (2) DŽ, NdŽ, šekštìs sf. KŽ 1. KŽ, Brs, YI, Žd, Vkš, Gd viena iš kartelių, statomų į vežimo ar rogių šonus, kad daugiau tilptų kraunant; rungas: Keturius šekščius (orig. šė́kščius) įstatyk į vežimą vežant šieną, kad geriau krautumei J. Koks čia vežimas sulig šekščiais! Lž. Ka vežė, šẽkščiai lūžo par pusę Trk. 2. K.Būg, Ser, Pkl, Žd lenktais nagais medinės šakės su užgaliu užpakalyje pelams semti. 3. Mžk šakotas pagalys: Duok tu šitam šuniu šekščiu per šoną! Vrn. 4. K.Būg(Mrc), KŽ dvišakas ar šakotas pagalys kam paspirti; spyrys: Paduok man šekštį, reikia paspirt malka Vrn.